Popiežius Genujos katedroje: Krikščioniškas gyvenimas nesustoja
Apsilankęs Genujos Šv. Lauryno katedroje, kur įvyko susitikimas su arkivyskupijos vyskupais, dvasininkais, vienuoliais ir vienuolėmis, popiežius, atsakydamas į jų keliamus klausimus, pasidalijo praktiškais patarimais, drąsinančiais tęsti Evangelijos skelbimą, nepaisant šiuolaikinio pasaulio keliamų kliūčių. Problemų nemažai, tačiau svarbu mokytis iš savo klaidų, rasti atsakymus, kurie nesumenkintų, o leistų atsakyti kūrybingai, pvz. į pašaukimų krizę.
Reikia drąsos siekiant kelių į visus paribius, įskaitant egzistencinius, vadovaujantis „vyskupijine“ dvasia, niekuomet nepavargstant. Jėzus praleido didžiąją laiko dalį pakeliui, susitikdamas su žmonėmis, skirdamas dėmesį ryšiams, ne struktūroms. Dievo Sūnaus mokiniai, ypač tiek, kurie šiai misijai pašventė visą savo gyvenimą, negali būti statiški, kai viskas visuomet tvarkinga. Sustruktūrintas gyvenimas nėra krikščioniškas, atviras Dievo staigmenoms gyvenimas. Kunigai turi leisti žmonėms, kad juos išvargintų, nes per susitikimą įvyksta dalijimasis. Popiežius visiems priminė, kad tik Jėzus yra tikrasis Išganytojas ir kad tik autentiškas jo meilės liudijimas gali pakeisti pasaulį ir atsverti egzistencinį nuopuolį. Visus laimindamas, popiežius prašė nepasiduoti apkalboms, nes kai nėra kunigiškos brolystės, ten glūdi išdavystė, iki tiek, kad brolį gali parduoti.
Popiežius Genujos jaunimui: „Nebūkite gyvenimo turistais“
Kitas popiežiaus kelionės Genujoje etapas buvo šiek tiek po vidurdienio įvykęs susitikimas su jaunimu Sargybos Marijos šventovėje, kurį Genujos kalėjimo kaliniai tiesiogiai stebėjo per televiziją. Popiežių ir jaunimą pasveikino Genujos arkivyskupas kardinolas A. Bagnasco, vėliau keli jaunuoliai uždavė klausimus, į kuriuos popiežius atsakinėjo spontaniškai. Jaunimas klausė kaip būti misionieriais, ypač savo bendraamžių tarpe, kurie kenčia nuo narkotikų, smurto, netikėjimo; kaip šiame skubančiame, dinamiškame pasaulyje užmegzti autentišką, nuoširdų, tikrą ryšį, kaip atsiliepti į smurtą, kurį kasdien matome žiniasklaidoje.
Kalbėdamas apie misionierystę, popiežius paminėjo, kad išgirsti Kristaus kvietimą visuomet didelis džiaugsmas, kurio niekas negalės atimti. Tai ne tas pat kaip linksmintis pramogaujant, šis džiaugsmas nepaviršutiniškas, bet tikras širdies pasikeitimas, kurio dažnai nesimato. Būti misionieriumi tai išmokti žiūrėti naujomis akimis, atnaujintu žvilgsniu ir širdimi. Nustoti būti gyvenimo turistais, kurie nieko nemato, tik viską fotografuoja ir nuotraukas peržiūri namuose. Nes viena yra žvelgti į gyvenimą, kita - į nuotraukas ir manyti, kad tai ir yra tiesa. Misionierystė išmoko žiūrėti naujomis akimis, priartina prie daugelio žmonių ir sunaikina veidmainystę. Misionieriauti nėra vien mūsų sprendimas, tai Jėzus siunčia į misijas. Kaip būti misionieriais bendraamžių tarpe, ypač sudėtingose situacijose, kai kenčia nuo narkotikų ir pan.? Visų pirma - mylėti juos. Jei nepasiruošęs mylėti kitų, nebūsi misionierius, o tai bus kaip turistinis nuotykis. Kodėl turime tuos žmones mylėti – padariusius nusikaltimą, įklimpusius į narkotikus? Kiekvienas jų nešiojasi Dievo atvaizdą, nors ir blogai su juo elgėsi. Tačiau turime būti atkaklūs viltyje, žvelgti į juos kaip Jėzus žvelgė. Popiežius ragino niekada nieko neatstumti, neignoruoti, neklijuoti etikečių.
Genuja nuo seno buvo svarbus uostas, ir popiežius kaip pavyzdį Genujos jaunimui pateikė jūrininkus, ragindamas puoselėti tokias jų savybes kaip drąsa ir pažinimas. Būti misionieriumi reikia pažinti horizontą ir būti drąsiam ten keliauti, priimti iššūkius. Galiausiai popiežius dar kartą grįžo prie migracijos problemos: „Ar normalu, kad Viduržemio regionas tapo kapinėmis? Ar normalu, kad daugelis šalių – nekalbu apie Italiją, nes ji dosni – uždaro duris prieš šiuos žmones, kurie bėga nuo bado, nuo karų, ieškodami saugumo? Jei nenormalu, turiu veikti, reaguoti, kad tai nevyktų“.
Susitikimo pabaigoje popiežius su susirinkusiais sukalbėjo maldą Mergelei Marijai, palaimino jaunimą. Vėliau suteikė palaiminimą kaliniams, kurie stebėjo tiesioginę renginio transliaciją per televiziją Genujos kalėjime.
Šventasis Tėvas pietavo vargšais, pabėgėliais, benamiais ir kaliniais
Po susitikimo su jaunimu Šventasis Tėvas pietavo su 120 žmonių: vargšais, pabėgėliais, benamiais, kaliniais. Kiekvieno sudėtinga istorija, pažeista smurto, tačiau ir paleista malonės, kaip kad slovako Džiovanio atveju, kuris ilgus metus gyvena gatvėje. „Vatikano radijui“ jis pasakojo, kaip džiaugiasi susitikimu su popiežiumi, už kurį dėkoja Šv. Egidijaus bendruomenei, suteikusiai galimybę pietauti su Šventuoju Tėvu. Džiovanis kalbėjo apie nesaugumą, su kuriuo susiduria gatvėje, sakydamas, kad visuomet meldžiasi Dievui: „Apsaugok mus nuo blogų žmonių“. Pietuose dalyvavo ir kamerūnietis Fadil, pabėgęs nuo Boko Haram smurto. Genujoje jis atsidūrė po du metus užtrukusios kelionės. Susitikimas su popiežiumi jam ypatingas, tarsi svajonė, tapusi realybe.
Apsilankymas Gaslini pediatrinėje ligoninėje
Popiežius apsilankė Genujos pediatrinėje ligoninėje, palatose lankė gydomus ir slaugomus vaikus, susitiko su ligoninės personalu, kurį pasveikino ragindamas, kad jautrias pareigas visuomet vykdytų vadovaudamiesi krikščioniška artimo meile ir dažnai prisimindami Evangelijos Gerojo Samariečio pavyzdį. „Žinome, kad tikėjimas veikia ypač per meilės darbus, be jų jis miręs. Būkite visuomet atidūs savo mažųjų pacientų poreikiams, prisilenkdami prie jų trapumo ir matydami juose esantį Viešpatį. Kas su meile tarnauja ligoniams tarnauja Jėzui. Jis atveria dangaus Karalystę“, pasakė popiežius kreipdamasis į „Gaslini“ pediatrinės ligoninės personalą.
Šventasis Tėvas prisiminė, kad ši ligoninė buvo įsteigta italų senatoriaus Gaslini artimo meilės darbu. Norėdamas pagerbti jaunystėje mirusią dukterį atsisakė viso savo turto: bendrovių, įmonių, nekilnojamo ir kilnojamo turto, įskaitant namus kuriuose gyveno. Ši Italijoje ir svetur labai aukštai vertinama ligoninė turi ypatingą vaidmenį, sakė popiežius: būti dosnumo ir solidarumo ženklu. Ligoninės steigimo akte Gaslini nurodė ligoninei iš pagrindų vadovautis krikščionišku tikėjimu, jo šviesoje įprasminti veiklą ir paguosti nuo visų kančių.
Pranciškus Genujos Bažnyčiai: Kasdien išmesti inkarą į Dievą
Šeštadienio pavakare popiežius Genujos tikinčiųjų bendruomenei aukojo šv. Mišias, jų metu kalbėjo apie į dangų įžengusio Kristaus užtarimą ir maldos galią.
Prieš įžengdamas į dangų Jėzus pasakė savo mokiniams „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Tai nėra tik paprastas atsisveikinimas su draugais, kaip prieš ilgą kelionę. Jėzus tikrai yra su mumis ir dėl mūsų. Jis danguje rodo Tėvui savo ir mūsų žmogiškumą ir užtaria mus. Jis tai daro kiekvienoje maldoje, kiekviename prašyme atleisti ir ypač – per kiekvienas Mišias. Jis mūsų užtarėjas: užtarimo malonė yra jo dovana mums, visai Bažnyčiai, kuri gali ir turi užtarti bei melsti už mus.
Tačiau ar meldžiuosi? Ar mes kaip Bažnyčia ir kaip krikščionys vykdome šią galią? - klausė popiežius, kreipdamasis į Genujos miesto ir Ligūrijos regiono tikinčiųjų bendruomenę Šeštinių - Kristaus žengimo į dangų iškilmės Mišiose, kurias aukojo Genujos Kenedžio aikštėje.
Pasauliui reikia užtarimo; visiems mums reikia užtarimo, kalbėjo popiežius. Būna, kad per dieną skubame, daug dirbame, vykdome visokius dalykus, tačiau vakare grįžtame namo pavargę, dvasiškai apsunkę, tarsi prekėmis apsikrovęs laivas, kuris po vargingos kelionės parplaukęs į uostą tik nori prisišvartuoti ir išjungti žibintus. Taip ir mes, gyvendami su begale užsiėmimų, galime pasiklysti, užsidaryti savyje, susierzinti dėl niekų. Tačiau, kad mūsų neužtvindytų „blogumas gyventi“, kasdien prisiminkime „išmesti inkarą į Dievą“: Jam atneškime visus sunkumus, žmones ir situacijas, viską paveskime Jam. Tai ir yra maldos galia, maldos, kuris sujungia dangų ir žemę, kuri leidžia Dievui įžengti į mūsų laiką.
Krikščioniška malda nėra būdas šiek tiek apsiraminti arba atrasti vidinę ramybę; meldžiamės, kad viską atneštume Dievui, kad jam pavestume pasaulį: malda yra užtarimas. Tai ne ramybė, o meilė. Tai prašymas, ieškojimas, pasibeldimas. Tai įsipareigojimas užtarti, karštai meldžiant Dievą vieni už kitus.(Vatikano radijas)
